8.5 Dievo ir Jėzaus tarpusavio santykiai

Dievas prikėlė Jėzų, ir tai verčia mus apmąstyti Dievo ir Jėzaus tarpusavio santykius. Jeigu jie yra "vienodai lygūs... vienodai amžini", kaip teigia trejybės doktrina, tada jų santykiai turėtų būti kaip lygaus su lygiu. Mes jau esame pateikę daugiau negu pakankamai įrodymų, kad šiuo atveju taip nėra. Santykiai tarp Dievo ir Kristaus primena santykius tarp vyro ir žmonos: "Kiekvieno vyro galva yra Kristus, moters galva - vyras, o Kristaus galva - Dievas" (1 Kor 11:3). Kaip vyras yra žmonos galva, taip ir Dievas yra Kristaus galva, nors jie vieningai siekia tų pačių tikslų, o taip turėtų būti ir tarp vyro ir žmonos. Šitaip "Kristus (yra) Dievo" (1 Kor 3:23), kaip ir žmona priklauso vyrui.

Dievas Tėvas dažnai vadinamas Kristaus Dievu. Ne tik Kristaus mirtingo gyvenimo žemėje metu, bet ir po Kristaus užžengimo į dangų Dievas aprašomas kaip mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus Dievas ir Tėvas (1 Pt 1:3; Ef 1:17), ir šis faktas rodo, jog tokie santykiai tarp jų egzistuoja ir dabar. Trejybės šalininkai kartais aiškina, kad tik jo gyvenimo žemėje metu apie Kristų kalbama kaip apie žemesnį už Dievą. Naujojo Testamento laiškai buvo paršyti praėjus nemažai metų po Kristaus užžengimo į dangų, bet vis tiek juose apie Dievą kalbama kaip apie Kristaus Dievą ir Tėvą. Jėzus vis dar tebelaiko Tėvą savuoju Dievu.

Apreiškimas, paskutinė Naujojo Testamento knyga, buvo parašyta praėjus mažiausiai 30 metų po Kristaus pašlovinimo ir užžengimo, bet ir joje apie Dievą kalbama kaip apie Kristaus Dievą ir Tėvą (Apr 1:6). Prikeltas ir pašlovintas Kristus šioje knygoje paskelbė tikintiesiems įvairius dalykus. Jis kalba apie savo Dievo šventovę, savo Dievo vardą, savo Dievo miestą (Apr 3:13). Tai įrodo, kad netgi dabar Jėzus galvoja apie Tėvą kaip apie savo Dievą ir todėl jis (Jėzus) nėra Dievas.

Jėzaus mirtingo gyvenimo žemėje metu jo santykiai su Tėvu buvo panašūs. Jis kalbėjo apie užžengimą "pas savo Tėvą ir jūsų Tėvą, pas savo Dievą ir jūsų Dievą" (Jn 20:17). Ant kryžiaus Jėzus parodė savo žmogiškumą iki galo: "Mano Dieve, mano Dieve, kodėl mane apleidai?" (Mt 27:46). Neįmanoma būtų suprasti šių žodžių, jeigu juos ištartų pats Dievas. Jau tas faktas, jog Jėzus meldėsi į Dievą su "balsiu šauksmu ir ašaromis" savaime parodo tikrąją jų santykių prigimtį (Žyd 5:7; Lk 6:12). Akivaizdu, kad Dievas negali maldoje kreiptis į save patį, o Kristus netgi dabar maldoje užtaria mus prieš Dievą (Rom 8:26,27; plg. 2 Kor 3:18).

Kaip pademonstravome, mirtingo gyvenimo žemėje metu Kristaus santykiai su Dievu iš esmės nesiskyrė nuo dabartinių. Kristus laikė Dievą savuoju Tėvu bei Dievu ir maldoje kreipdavosi į Jį; tas pats yra ir dabar, po Kristaus prisikėlimo ir užžengimo. Gyvendamas žemėje Kristus buvo Dievo tarnu (Apd 3:13,26; Iz 42:1; 53:11). Tarnas vykdo šeimininko valią ir jokiu būdu nėra lygus su savo šeimininku (Jn 13:16). Kristus pabrėžė, jog visa jo turima galia ir valdžia buvo iš Dievo, o ne iš jo paties: "Iš savęs aš nieko negaliu daryti... aš ieškau valios to, kuris mane yra siuntęs (Dievo)... Sūnus nieko negali daryti iš savęs" (Jn 5:30,19).