BIBLIJOS Pagrindai
9 skyrius: Jėzaus darbai
Jėzaus pergalė | Jézaus Kraujas | Atnaša už mus ir už save | Jėzus - mūsų atstovas | Jėzus ir Mozės Įstatymas | Šabas | Papildymas (Nukryžiuotojo atvaizdas, Ar tikrai Jėzus gimė gruodžio 25?) | Klausimai

9.5 JĖZUS IR MOZĖS ĮSTATYMAS

Jėzus buvo tobula auka už nuodėmę ir idealus vyriausiasis kunigas, galintis iš tikrųjų gauti mums atleidimą, todėl senoji tvarka su gyvulių atnašavimu ir vyriausiaisiais kunigais buvo panaikinta po Kristaus mirties (Žyd 10:5-14). "Juk besikeičiant kunigystei (nuo levitų pereinant Kristui), būtinai keičiasi ir įstatymas" (Žyd 7:12). Kristus tapo "kunigu ne kūniško įstatymo teise (t.y. žmogus galėdavo gauti kunigystę vien dėl savo priklausymo Levio giminei), bet nenykstamo gyvenimo (kuris jam buvo suteiktas dėl jo tobulos aukos) galybe" (Žyd 7:16). Todėl "šitaip atšaukiamas anksesnis (Mozės) įstatymas dėl silpnumo ir bergždžumo,- įstatymas juk nieko dar nepadarė tobulo,- ir (per Kristų) įvedama tvirtesnė viltis" (Žyd 7:18,19).

Iš to aišku, kad Mozės įstatymas pasibaigė Kristui atlikus savąją auką. Kliovimasis žmogiška kunigyste ar tolesnis gyvulių aukų atnašavimas reiškia, kad mes nepriimame Kristaus pasiektos pergalės pilnatvės. Tikėdami tokiais dalykais leidžiame suprasti, jog mes nelaikome Kristaus aukos pakankamai veiksminga ir tikime, kad mūsų nuteisinimui reikalingi darbai, o vien tik tikėjimo Kristumi nepakanka. "Įstatymu niekas nenuteisinamas Dievo akyse... nes teisusis (t.y. nuteisintasis) gyvens tikėjimu" (Gal 3:11 plg. Hab 2:4). Net jei turėtume geležinę valią, mūsų pačių pastangos paklusti Dievo įstatymų raidei neatneš mums nuteisinimo; kiekvienas šių žodžių skaitytojas jau ne kartą yra sulaužęs tuos įstatymus.

Jei norime laikytis Mozės įstatymo, mes turime stengtis vykdyti jį visą. Tie, kas nepaklusta bent vienai jo daliai, yra pasmerkiami: "Visiems, kurie remiasi įstatymo darbais, gresia prakeikimas. Parašyta: Prakeiktas kiekvienas, kas ištikimai nesilaiko visų įstatymo knygoje surašytų nuostatų ir jų nevykdo" (Gal 3:10). Dėl savo žmogiškos prigimties silpnumo mes nepajėgiame pilnai laikytis Mozės įstatymo, bet Kristaus visiško pakslusnumo jam dėka mes esame išlaisvinti nuo bet kokios pareigos jo laikytis. Mūsų išgelbėjimas - tai Dievo dovana per Kristų; jis nepriklauso nuo mūsų asmeninių paklusnumo darbų. "O ko įstatymas nepajėgė, nei jis buvo kūno nusilpnintas, tai įvykdė Dievas. Jis atsiuntė savo Sūnų nuodėmingo kūno pavidalu ir nuodėmei įveikti pasmerkė nuodėmę kūne" (Rom 8:3). Taigi "Kristus mus atpirko iš įstatymo prakeikimo, tapdamas už mus prakeikimu" (Gal 3:13).

Dėl šito iš mūsų daugiau nereikalaujama laikytis jokios Mozės įstatymo dalies. Kaip matėme 3.4 poskyryje, Naujoji Sandora Kristuje pakeitė Senąją Mozės įstatymo Sandorą (Žyd 8:13). Savo mirtimi Kristus "ištrynė mus kaltinantį (dėl mūsų nesugebėjimo pilnai laikytis įstatymo) skolos raštą ir panaikino jį prismeigdamas prie kryžiaus... Niekas tenesmerkia jūsų dėl valgio ar gėrimo (aukų), dėl švenčių, jaunačių ar šabų. Visa tai tėra būsimųjų dalykų šešėlis, o tikrenybė yra Kristus" (Kol 2:14-17). Tas visiškai aišku - dėl Kristaus mirties ant kryžiaus Įstatymas buvo panaikintas, todėl mes turėtume priešintis bet kokiems mėginimams priversti mus laikytis kokios nors jo dalies, pvz. švenčių ir šabo. Kaip ir likęs Įstatymas šie dalykai turėjo liudyti apie Kristų. Po jo mirties išsipildė Įstatymo simbolizuojami dalykai, todėl nėra reikalo ir toliau to laikytis.

Žydai ortodoksai vertė ankstyvąją pirmojo šimtmečio krikščionių bažnyčią laikytis įvairių Įstatymo dalių. Visame Naujajame Testamente nuolat kartojamas perspėjimas su paliepimu priešintis šiems reikalavimams. Viso to akivaizdoje yra keista, jog šiais laikais egzistuoja keletas denominacijų, propaguojančių dalinį paklusnumą Įstatymui. Kaip jau išsiaiškinome anksčiau, vienaip ar kitaip bandant pelnyti išgelbėjimą paklusnumu Įstatymui, reikia laikytis viso Įstatymo, kitaip mes automatiškai pasmerkiami už nepaklusnumą jam (Gal 3:10).

Kažkuri žmogiškos prigimties dalis turi polinkį siekti nuteisinimo darbais; mes mėgstame jausti, jog kažką darome savo išgelbėjimui. Dėl šios prižasties daugumoje krikščioniškų ir nekrikščioniškų religijų yra plačiai paplitę tokie dalykai kaip privaloma dešimtinė, krucifikso nešiojimas, nustatytų maldų kartojimas, tam tikra kūno padėtis meldžiantis ir pan. Mokymas apie išgelbėjimą vien tik tikėjimu į Kristų yra beveik išimtinai būdingas tiktai tikrai krikščionybei, kuri remiasi Biblija.

Visame Naujajame Testamente randama daug perspėjimų dėl mėginimo pelnyti išgelbėjimą laikantis tos ar kitos Mozės Įstatymo dalies. Kai kas mokė, jog krikščionis "reikia apipjaustyti ir reikalauti, kad jie laikytųsi Mozės Įstatymo" (Apd 15:5). Jokūbas tikrų tikinčiųjų vardu kategoriškai pasmerkė šią idėją: "kai kurie... asmenys, mūsų neįgalioti, pasėjo jūsų sielose nerimą ir sąmyšį" (Apd 15:24). Petras taip pat barė tuos, kurie reikalavo paklusnumo Įstatymui: "Tad kam gi gundote Dievą ir kraunate ant mokinių sprando jungą, kurio nei mūsų protėviai, nei mes patys negalėjome panešti? Verčiau tikėkime Viešpaties Jėzaus malone (o ne darbais paklustant įstatymui) būsią išgelbėti kaip ir jie" (Apd 15:10,11). Įkvėpti Pauliaus žodžiai irgi nuoširdžiai pabrėžia tą patį dalyką dar ir dar kartą: "Žmogus nuteisinamas ne įstatymo darbais, bet tik tikėjimu į Jėzų Kristų. Taigi mes įtikėjome Kristų Jėzų, kad būtume nuteisinti Kristaus tikėjimu, o ne įstatymo darbais; nes įstatymo darbais nebus nuteisintas nė vienas žmogus... įstatymu niekas nenuteisinamas... kiekvienas jį (Kristų) tikintis nuteisinamas jo dėka nuo viso to, nuo ko nepajėgė jūsų išteisinti Mozės Įstatymas" (Gal 2:16; 3:11; Apd 13:39).

Krikščioniškojo pasaulio nuklydimas nuo tiesos gerai matyti iš daugelio jame praktikuojamų dalykų, besiremiančių Mozės įstatymo elementais. Čia visiškai nepaisoma aukščiau išnagrinėto aiškaus ir kruopščiai parengto mokymo, kad krikščionys neturėtų laikytis šio Įstatymo, nes jis buvo panaikintas Kristuje. Dabar išnagrinėsime akivaizdesnius atvejus, kur Mozės Įstatymas panaudojamas kaip pagrindas šiuolaikinėms "krikščionišikoms" praktikoms:

Kunigai

Krinta į akis, kad katalikų ir anglikonų bažnyčiose naudojama žmogiška kunigyste paremta tvarka. Romos katalikai prilygina popiežių žydų vyriausiajam kunigui. Yra "vienas Dievo žmonių Tarpininkas - žmogus Kristus Jėzus" (1 Tim 2:5). Todėl popiežius ar kunigai negali būti mūsų tarpininkais, kaip kad buvo Senosios Sandoros kunigai. Kristus dabar yra mūsų Vyriausiasis Kunigas Danguje, perduodantis mūsų maldas Dievui.

Biblijoje nėra visiškai jokių įrodymų, kad Dvasia apdovanoti vyresnieji pirmajame amžiuje, pvz. Petras, perdavė savo turėtą valdžią tolesnėms kartoms arba nors popiežiui. Netgi pripažinus tokią galimybę, nėra būdų įrodyti, jog popiežius ir kunigai - tai tie asmenys, kuriems atiteko pirmajame amžiuje vyresniųjų turėta Dvasia.

Po Dvasios dovanų atėmimo visi tikintieji turi vienodas galimybes naudotis Biblijos Dvasia-Žodžiu. Todėl mes visi esame broliai, ir nė vienas iš mūsų nėra dvasiškai aukštesnėje padėtyje už kitus. Iš tikrųjų, visi tikri tikintieji krikšto į Kristų dėka yra naujos kunigystės dalininkai, nes jie neša Dievo šviesą į pasaulio tamsybes (1 Pt 2:9). Todėl kai Kristus sugrįžęs įkurs žemėje Dievo Karalystę, jie taps joje karaliais-kunigais (Apr 5:10).

Tarp katalikų paplitusi praktika kreiptis į savo kunigus "Tėve" (žodis "popiežius" taip pat reiškia "tėvas") visiškai nesuderinama su aiškiais Kristaus žodžiais: "Nė vieno savųjų nevadinkite tėvu, nes turite vienintelį Tėvą danguje" (Mt 23:9). Jėzus tikrai draudžia rodyti kokiam nors žmogui kažkokią išskirtinę dvasinę pagarbą, kurios reikalauja šiuolaikiniai kunigai: "O jūs nesivadinkite 'rabi' (mokytojas), nes turite vienintelį Mokytoją (Kristų), o jūs visi esate broliai" (Mt 23:8).

Kunigai, vyskupai ir kiti dvasininkai dėvi išpuoštus apdarus, kurie yra panšūs į tuos, kuriais pagal Mozės Įstatymą turėjo vilkėti žydų kunigai ir vyriausiasis kunigas. Šie rūbai liudijo apie tobulą Kristaus charakterį, ir dabar jie jau yra atlikę savo paskirtį, kaip ir visas likęs Įstatymas. Tikrai apmaudu, kad rūbai, kurie buvo skirti Kristaus didybei šlovinti, dabar naudojami siekiant daugiau garbės juos dėvintiems žmonėms. O juk kai kurie iš tų žmonių prisipažista netikį Kristaus prisikėlimu ar net Dievo egzistavimu.

Dešimtinės mokėjimas

Tai taip pat buvo Mozės Įstatymo dalis (Sk 18:21), pagal kurią žydai turėdavo dovanoti dešimtadalį savo turto kunigiškai Levio giminei. Dabar nėra žmogiškos kunigystės, todėl negali būti ir prievolės mokėti dešimtinę kokios nors bažnyčios vadovams. Vėlgi, viena klaidinga idėja (šį kartą susijusi su kunigais) privedė prie kitos (t.y. dešimtinės mokėjimo). Asmeniškai Dievui nereikia mūsų aukų, nes Jam ir taip priklauso viskas pasaulyje (Ps 50:8-13). Mes tik atiduodame Dievui, ką esame gavę iš Jo (1 Krn 29:14). Mums nėra įmanoma pasiekti išgelbėjimą materialių aukų pagalba, pvz. vertinant tai finansiniu atžvilgiu. Išreikšdami padėką Dievui už Jo didžią dovaną mums, mes turėtume aukoti ne vien tik dešimtąją dalį savo pinigų, bet visą savo gyvenimą. Paulius davė šito pavyzdį, iš tikrųjų vykdydamas tai, ką skelbė: "Prašau jus, broliai, aukoti savo kūnus kaip gyvą, šventą, Dievui patinkančią auką, kaip dvasinį Dievo garbinimą" (Rom 12:1).

Mėsa

Žydų Įstatymas tam tikrų rūšių mėsą laikydavo nešvaria, ir šitokio nusistatymo, ypač kiaulienos atžvilgiu, kai kurios denominacijos laikosi šiais laikais. Ant kryžiaus Kristus panaikino Įstatymą, todėl "niekas tenesmerkia jūsų dėl valgio ar gėrimo" (Kol 2:14-16). Mozės įsakymai apie šiuos dalykus buvo pašalinti atėjus Kristui. Juk tai jį simbolizavo "švarus" maistas.

Jėzus aiškiai išdėstė, kad joks maistas negali žmogaus sutepti dvasiškai; tą padaryti gali vien tai, kas išeina iš širdies (Mk 7:15-23). "Taip (sakydamas) jis (Jėzus) paskelbia visus valgius esant švarius" (Mk 7:19). To paties buvo pamokytas Petras (Apd 10:14,15), taip pat ir Paulius: "Aš žinau ir esu tikras Viešpatyje Jėzuje, kad nieno nėra savaime netyro" (Rom 14:14). Šiek tiek aukščiau Paulius įrodinėja, jog tam tikrų mėsos rūšių atmetimas rodo dvasinį silpnumą (Rom 14:2). Mūsų nusistatymas mėsos atžvilgiu "negali mūsų priartinti prie Dievo" (1 Kor 8:8). Šios negerovės esmę geriausiai atskleidžia perspėjimas apie tai, kad nuo tieso nuklydę krikščionys mokys žmones "susilaikyti nuo maisto, kurį yra sukūręs Dievas, kad jį su padėka priimtų tikintieji ir pažinusieji tiesą" (1 Tim 4:3).