Biblijos Pagrindai Skyrius 3.2 - The Promise in Eden

3.2 Pažadai Edene

Jaudinantis pasakojimas apie žmogaus nupuolimą yra pateiktas Pradžios knygos 3 skyriuje. Žaltys buvo prakeiktas už tai, kad neteisingai išdėstė Dievo žodį ir sugundė Ievą nepaklusti šiam žodžiui. Už savo nepaklusnumą vyras ir moteris buvo nubausti. Bet vilties spindulys ateina į šį niūrų paveikslą, kuomet Dievas pasako žalčiui:

"Aš sukelsiu priešiškumą (neapykantą, priešinimąsi) tarp tavęs ir moters, tarp tavo sėklos (palikuonių) ir moters sėklos. Ji (moters sėkla arba palikuonis) sutrins tau galvą, o tu gelsi jai į kulnį" (Pr 3:15).

Ši eilutė labai lakoniška; mes pasistengsime tiksliau apibrėžti įvairius žodžius, įeinančius į ją. Žodis "sėkla" reiškia palikuonį ar vaiką, bet juo taip pat gali būti vadinami žmonės, susije su konkrečiu palikuonimi. Vėliau mes pamatysime, jog Abraomo "palikuonis" buvo Jėzus (Gal 3:16). Bet jei krikšto dėka atsiduriame "Kristuje", tai ir mes tampame palikuonimis (Gal 3:27-29). Žodis "sėkla" taip pat gali išreikšti sėklos idėją (1 Pt 1:23), taigi tikrasis palikuonis turi savo tėvo bruožus.

Todėl žalčio sėkla ar palikuonis reiškia tuos, kurie panašūs į žaltį kaip tos pačios šeimos nariai. Jie:

- iškraipo Dievo žodį

- meluoja

- veda kitus į nuodėmę.

6 skyriuje pamatysime, kad čia neturima omenyje kažkokio konkretaus asmens, kuris taip elgiasi, bet mumyse yra

- "mūsų senasis žmogus" su kūnu (Rom 6:6)

- "sielinis (juslinis) žmogus (1 Kor 2:14)

- "senasis žmogus, žlugdantis apgaulingais geismais" (Ef 4:22)

- "senasis žmogus su jo darbais" (Kol 3:9).

Šis nuodėmės "žmogus", esantis mūsų viduje, yra biblinis "velnias", žalčio palikuonis.

Moters sėkla vadinama ypatinga asmenybė - "tu (gyvatės sėkla) gelsi jai į kulnį" (Pr 3:15). Šis žmogus visam laikui sunaikins žalčio palikuonį, tai yra nuodėmę, - jis "sutrins tau galvą". Smūgis per žalčio galvą yra mirtinas, nes jo širdis galvoje. Vienintelis žmogus, kurį galima laikyti moters palikuonimi, yra Viešpats Jėzus Kristus:

"Amžinasis gyvenimas per Jėzų Kristų, mūsų Viešpatį (Rom 6:23), kuris (ant kryžiaus) sunaikino mirtį (vadinasi, ir nuodėmės galią) ir nušvietė gyvenimą bei nemirtingumą savo Evangelija" (2 Tim 1:10).

"Dievas atsiuntė savo Sūnų nuodėmingo kūno pavidalu kaip auką už nuodėmę ir pasmerkė nuodėmę kūne", t.y. biblinį velnią, žalčio palikuonį (Rom 8:3).

Jėzus "pasirodė, kad sunaikintą mūsų nuodėmes" (1 Jn 3:5).

"Ji pagimdys sūnų, kuriam tu duosi vardą Jėzus (tai reiškia "Gelbėtojas"), nes jis išgelbės savo tautą iš jos nuodėmių" (Mt 1:21).

Jėzus tikrąja to žodžio prasme gimė "iš moters" (Gal 4:4); Jis buvo Marijos sūnumi, bet Jo Tėvas buvo Dievas. Taigi šia prasme Jis taip pat buvo moters palikuonis, nors ir sukurtas Dievo tokiu būdu, kokiu nebuvo sukurtas joks kitas žmogus pasaulyje. Moters palikuonį gali laikinai sužeisti nuodėmė, žalčio palikuonis - "tu gelsi jai į kulnį" (Pr 3:15). Gyvatės įkandimas į kulnį paprastai reiškia laikiną žazdą, palyginus ją su mirtina žaizda nuo smūgio per gyvatės galvą.

Nuodėmė, žalčio palikuonis, buvo pirmiausia pasmerkta per Kristaus auką ant kryžiaus. Atkreipkite dėmesį, kad aukščiau cituotos eilutės kalba apie Kristaus pergalę prieš nuodėmę būtuoju laiku. Taigi laikina žaizda dėl sužeidimo į kulnį, kurį patyrė Jėzus, reiškia jo trijų dienų mirtį. Jo prisikėlimas pavirtino, kad tai buvo tik laikina žaizda, palyginus ja su mirtinu smūgiu, kurį Jėzus sudavė nuodėmei. Įdomu pažymėti, jog nebibliniai istoriniai duomenys rodo, kad nukryžiavimo aukos būdavo prikalamos prie medinių ramsčių vinimis per kulnus. Tokiu būdu, mirdamas Jėzus buvo "įgeltas į kulnį". Iz 53:4,5 sako, jog Kristus "buvo sužeistas" Dievo savo mirties ant kryžiaus metu. Tai betarpiškai siejasi su Pr 3:15 pranšyste apie tai, kad Kristui įgels žalčio palikuonis. Tačiau galiausiai juk Dievas veikė naudodamasis blogiu, kurį teko patirti Kristui. Todėl čia ir rašoma, kad tai Jis atiduoda Kristų kančiai (Iz 53:10) bei valdo blogio jėgas, kurios kankina Jo Sūnų. Lygiai taip pat pasinaudodamas blogiu Dievas išbando kiekvieną iš Savo vaikų.

Konfliktas šiandien

Jums gali kilti klausimas: "Jeigu Jėzus sunaikino nuodėmę ir mirtį (žalčio palikuonį), tai kodėl šie reiškiniai vis dar tebeegzistuoja šias laikais?" Atsakymas glūdi tame, kad ant kryžiaus Jėzus sunaikino nuodėmės jėgą savyje: Pr 3:15 pranašystė kalba visų pirma apie konfliktą tarp Jėzaus ir nuodėmės. Kadangi dabar Kristus kviečia mus prisijungti prie jo pergalės, tai reiškia, kad galų gale mes taip nugalėsime nuodėmę ir mirtį. Tie, kurie nėra pakviesti prisijungti prie šios pergalė, arba atmetę šį pasiūlymą, žinoma, ir toliau kentės nuo nuodėmės bei mirties. Nors tikri tikintieji taip pat nusideda ir miršta, krikšto į Kristų dėka užmezgę ryšį su moters palikuonimi (Gal 3:27-29), jie gali gauti nuodėmių atleidimą ir galų gale išsigelbėti nuo mirties, kuri yra nuodėmės pasekmė. Tokiu būdu ant kryžias Jėzus sunaikino mirtį perspektyvoje (2 Tim 1:10). Bet žmonės iš tiesų nustos mirti tik tada, kai baigiantis Tūkstančio metų viešpatijai bus pilnai įgyvendinti Dievo ketinimai žemės atžvilgiu - tuomet mirtis dings nuo žemės paviršias: "Nes Jis turi valdyti (pirmojoje Dievo Karalystės stadijoje), kol paguldys visus priešus po savo kojomis. Kaip paskutinis priešas, bus sunaikina mirtis" (1 Kor 15:25,26).

Jei mes pasikrikštysime "į Kristų", tada tokie pažadai apie Jėzų, kaip Pr 3:15, bus skirti asmeniškai mums. Nuo šiol jie nebebus tik įdomiomis Biblijos vietomis; juk tai pranašystės ir pažadai, duoti tiesiogiai mums! Kaip moters palikuonys, mes taip pat jausime, kad nuodėmė nugali mus trumpam laiko tarpui. Jeigu Viešpats nesugrįš mums gyvenat, mes taip pat būsime įgelti į kulnį, kaip buvo Kristui, ir taip pat mirsime. Bet jeigu mes tikrai būsime moters palikuonimis, tuomet šį "žaizda" bus tik laikina. Tie, kas tinkamai priima krikštą į Kristų pasinerdami vandenin, susijungia su Jo mirtimi ir prisikėlimu, kurį simbolizuoja išėjimas iš vandens (žr. Rom 6:3-5).

Jei būsime tikraisiais moters palikuonimis, tuomet mūsų gyvenime atsispindės Pr 3:15 žodžiai - mumyse nuolat bus jaučiams konfliktas ("kova") tarp gėrio ir blogio. Didysis apaštalas Paulius aprašė jo viduje siautėjantį beveik šizofrenišką konfliktą tarp nuodėmės ir jo paties (Rom 7:14-25).

Po krikšto į Kristų šis konfliktas su nuodėmę, kuris, aišku, nuolat vyksta mumyse, padidės ir toliau augs visą mūsų gyvenimą. Iš vienos pusės jis yra sunkus, kadangi nuodėmės jėga didelė. Bet iš kitos pusės šis konfliktas nėra jau toks sunkus, nes mes žinome esą Kristuje, kuris jau kovojo ir nugalėjo tokiame konflikte. Atkreipkite dėmesį, kad Ef 5:23-32 tikintieji aprašomi kaip moteris, tarsi būdami moters palikuonimis, mes taip pat esame lyg moteris.

Tokiu pat būdu, kaip moters palikuonis vaizduoja Jėzų ir tuos žmones, kurie bando išsiugdyti Jo bruožus, taip ir žalčio palikuonis vaizduoja nuodėmę (biblinį "velnią") ir tuos, kurie atvirai demonstruoja nuodėmės bei žalčio bruožus. Tokie žmonės ignoruoja ar neteisingai aiškina Dievo Žodį, o tai galų gale atveda juos prie nuodėmės gėdos, dėl ko jie atitolsta nuo Dievo, kaip tai atsitiko Adomui ir Ievai. Kadangi žydai buvo žmonės, kurie faktiškai nužudė Jėzų, t.y. įgėlė moters palikuoniui į kulnį, tai reikia manyti, kad jie buvo akivaizdus žalčio palikuonių pavyzdis. Tai patvirtina Jonas Krikštytojas ir Jėzus:

"Pamatęs daug fariziejų ir sadukiejų (grupę žydų, kurie nuteisė Jėzų), einančių pas jį krikštytis, jis (Jonas) jiems sakė: Angių (gyvačių) išperos (t.y. palikuonis), kas perspėjo jus bėgti nuo ateinančios rūstybės?" (Mt 3:7).

"Žinodamas jų (fariziejų) mintis, Jėzus tarė: Angių išperos, kaip jūs galite kalbėti gera, būdami blogi?!" (Mt 12:25,34).

Pasaulis, netgi religinis pasaulis, turi tuos pačius žalčio bruožus. Tiktai žmonės, pasikrikštyti į Jėzų, yra susiję su moters palikuonimi; visi likusieji daugiau ar mažiau yra žalčio palikuonys. Jėzaus elgesį su žmonėmis, kurie buvo žačio palikuonys, mes turime laikyti pavyzdžiu sau:

- Jis pamokslavo jiems tikros užuojautos bei meilės dvasioje, ir tuo pat metu

- Jis neleido, kad jų keliai bei mintys veiktų Jį, ir

- Savo gyvenimo būdu Jis atskleidė jiem Dievo meilę.

Bet nežiūrint to, Jis buvo neapkenčiamas.JKKKiinnkkkkkkkkknnnnnnnnnkkkiiis

nnnnkkkkkiiisstt Jam pavydėjo Jo pastangų paklusti Dievui. Net Jo šeima (Jn 7:5; Mk 3:21) ir artimi draugai sudarinėjo jam kliūtis, o kai kurie net visai pasitraukė nuo Jo. Tą patį patyrė ir Paulius, kai skundėsi tiems, kurie anksčiau nepalikdavo jo visose situacijose:

"Nejaugi tapau jūsų priešu, kalbėdamas jums tiesą?" (Gal 4:16).

Tiesa niekada nebūna populiari. Žinodami ją ir gyvendami taip, kaip privalome pagal ją gyventi, mes visada susidursime su kokiomis nors problemomis, pasibaigiančiomis netgi mūsų persekiojimu:

"Bet kaip tada gimęs pagal kūną persekiojo gimusį pagal Dvasią (tikruoju Dievo Žodžio pažinimu - 1 Pt 1:23), taip ir dabar" (Gal 4:29).

Jei mes iš tikrųjų esame susijungę su Kristumi, tai turime patirti kai kurias iš Jo kančių, kad galėtume tapti Jo šlovingo apdovanojimo dalininkais. Ir vėl Paulius parodo mums neprilygstamą pavyzdį tame:

"Štai patikimas žodis: jei mes su Juo (Kristumi) mirėme, su Juo ir gyvensime. Jeigu kenčiame (su Juo), su Juo ir valdysime Todėl aš visa pakenčiu" (2 Tim 2:10-12).

"Jei jie persekiojo mane (Jėzų), tai ir jus persekios Bet visa tai jums darys dėl Mano vardo" (Jn 15:20,21)

- t.y. dėl to, kad mes pakrikštyti į Viešpaties Jėzaus vardą (Apd 2:38; 8:16).

Skaitant panašias eilutes, norisi pasakyti: "Jeigu susijungimas su Jėzumi, moters palikuonimi, priveda prie tokių dalykų, tai aš verčiau nesusidėsi su visu tuo". Bet juk iš mūsų nesitikima, kad mes kada nors darytume tai, kas ne mūsų jėgoms. Nors pasiaukojimas tikrai reikalingas norint pilnai susijungti su Kristumi, bet ryšys su Juo atneš mums tokį didelį apdovanojimą, "kad tie kentėjimai, kuriuos mes patiriame dabar, jokiu būdu nepalyginami su ta šlove, kuri atsivers mumyse". Ir netgi dabar Jo auka suteikia galios mūsų maldoms, kuriose mes prašome pagalbos gyvenimo sunkumų įveikimui. Ir dar prie to pridėkite šį nuostabų užtikrinimą, kuri daugelis Brolių Kristuje yra storai pasibraukę savo Biblijose:

"Dievas ištikimas. Jis neleis jūsų gundyti daugiau nei jūsų jėgos leidžia, bet kartu su pagundymu duos ir išeitį, kad sugebėtumėte jį atlaikyti" (1 Kor 10:13).

"Aš jums tai kalbėjau, kad Manyje turėtumėte ramybę. Pasaulyje jūs turėsite priespaudą, bet būkite drąsūs: Aš nugalėjau pasaulį!" (Jn 16:33).

"Tai ką dėl viso šito pasakysime? Jei Dievas už mus, tai kas gi prieš mus?!" (Rom 8:31).